Pasak Jono Šimoliūno (,,Šventosios uostas“, 1933 m., Kaunas): Šventuosčio buvimas trukdė lenkams, vokiečiams XVII a., Šventosios uostą atnaujinti tarėsi dar XVIII a. lenkai ir lietuviai, bet nepavyko. Rusų valdžios norai 1891 m. įsteigti Jūros mokyklą ir tuo būdu palaikyti vietovėje jūrinę dvasią taip pat liko tik norais. 1921 m. Šventosios uostas, arbitražo keliu nustatant Lietuvos ir Latvijos einą, perduotas Lietuvai. Tuomet 1922-1930 m. aktyviai vyko ,,žvejų ir mažos prekybos“ Šventosios uosto statyba, užnašų nepraleidžiančių molų statyba ,,iš vietos medžiagų - akmens ir medžio“. Dar 1876 m. statyta žemseme ,,Klaipėda“, kurios našumas 60 m3/val., 1927 m. vykdyti ,,žemės sėmimo“ arba gilinimo iki 2-3 m darbai, tačiau užbaigti tik 1930 m. O 1927-1930 m. vystyta ne tik infrastruktūra, bet ir kopų sutvirtinimai karklais, kelių, jungiančių uostą su Palangos-Liepojos keliu, statyba. Šio laikotarpio statinių, nors ir paveiktų gamtinių jėgų, yra išlikę.
Verta paminėti, kad Iki XVIII a. Šventojoje veikęs uostas sėkmingai konkuravo su tuometiniais Baltijos jūros uostais, tačiau šiandieninio Šventosios uosto būklė reikalauja esminės rekonstrukcijos. Suprasdama šio uosto atstatymo svarbą, lėšas investuoja ir paminėtus atstatymo darbus inicijuoja bei vykdo Uosto direkcija.
Šventosios uosto atstatymas leis priimti mažuosius pramoginius laivus ir jachtas, tuo paskatindamas Šventosios turizmo plėtrą. Uosteliu taip pat naudosis vietos žvejai, jame bus įrengtos krantinės gelbėjimo, išsiliejusios naftos surinkimo, priešgaisrinės, jūros aplinkos, žuvivaisos, valstybės sienos apsaugos laivams.
